Neįgalieji sudaro visuomenės asmenų grupę, priklausančią socialinei atskirčiai. Jiems reikalinga kompleksinė socialinė parama, kuria siekiama sudaryti būtiniausias sąlygas sėkmingai integracijai į visuomenę. Tačiau neįgalieji yra pasmerkti socialiniai atskirčiai, jie apsiriboja ar yra apribojami minimaliu išsilavinimu, iškritimu iš darbo rinkos ir atsiduria uždarame rate. Pažymėtina, jog esant sudėtingai ekonominei situacijai, didėjant konkurencijai, kai turima kvalifikacija tampa pagrindine išlikimo darbo rinkoje sąlyga, žmonėms su negalia iškyla dar opesnė profesinių įgūdžių atkūrimo, įgijimo bei integracijos į darbo rinką problema. Norintiesiems įsidarbinti reikia papildomos profesinės reabilitacijos ir mokymo.

Lietuvos neįgaliųjų draugija tęsdama įgyvendinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą „Dėl nevyriausybinių organizacijų, dirbančių lygių galimybių ir nediskriminavimo skatinimo srityje“ trečią kartą organizavo seminarą-diskusiją Šeduvos miesto neįgaliųjų draugijos nariams.

Seminaro metu buvo diskutuojama apie antidiskriminacinę politiką, kuri vykdoma remiantis įvairaus lygmens teisiniais dokumentais: nediskriminavimo principas įtvirtintas ES teisiniuose dokumentuose, taip pat nacionaliniuose šalių narių teisės aktuose. Lietuva, būdama ES nare, privalo įtraukti ES teisės aktus į savo nacionalinę teisinę sistemą ir užtikrinti jų įgyvendinimą.

Svarbiausiu lygias galimybes ir nediskriminavimą užtikrinančiu įstatymu nacionalinėje teisėje laikomas 2003 m. lapkričio 18 d. priimtas LR lygių galimybių įstatymas (Valstybės žinios. 2003. Nr. 114-5115). Minėtu įstatymu draudžiama įvairi tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės, etninės priklausomybės, religijos, įsitikinimų.