„Tokie seminarai, tokie susitikimai labai reikalingi. Žmonės pabuvo vieni su kitais, daugiau sužinojo apie literatūrą, pasitikslino atsakymus į kai kuriuos klausimus“, – sako N. Kliukaitė-Kepenienė. Jos teigimu, kūryba labai padeda išplėsti savo vidinį pasaulį. Kai kurie žmonės yra suvaržyti iš išorės, tačiau jų vidinis pasaulis – labai platus. Tiesa, reikia neužmiršti, kad rašymas taip pat yra ir darbas.
Nijolė Kliukaitė-Kepenienė – Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė, išleidusi 33 knygas. Ji sako į rašymą įsitraukusi jau suaugusi, kai praėjo skaityti savo vaikams pasakas. Dabar rašo ir vaikų literatūrą, ir romanus, ir eilėraščius. Jau išleistos 33 jos knygos.
Lietuvos neįgaliųjų draugija dėkoja Leidyklai Jotema ir Leidyklai Briedis už paramą knygomis, kurios pradžiugino kūrybinių dirbtuvių dalyvius.
Kviečiame paskaityti literatų kūrybinių dirbtuvių dalyvių kūrybos:
VILIJA VILKELIENĖ
Kadaise velnias virė smalą,
Ieškojo sielų savo puodui –
Kaskart kažkas vis gauna galą.
Kadaise velnias virė smalą,
Degutą maišo ir šiandieną –
Nepasiduoda baisiam gruodui.
Kadaise velnias virė smalą,
Ieškojo sielų savo puodui.
***
Saulėgrąžom pražydo laukas
Ir meilės šoky sukasi bitelės.
Ar galima sugriauti šitą grožį?
Saulėgrąžom pražydo laukas,
Vaikai kieme žaislų neras,
Sūpuoklėse tik vėjo gūsis.
Saulėgrąžom pražydo laukas,
Ir meilės šoky sukasi bitelės.
VILIJA DOBROVOLSKIENĖ
Kas tu esi man, Lietuva?
Negi tik tėvų ir protėvių žemė?
Rugių laukas ir brydė dobiluos?
Pilkapių senos legendos
Ir didžiavyriai,
Kurie ilsis kapuos?
Negi tik mėlynas linas,
Tik sodo balta obelis?
Garsią istoriją sauganti
Sena ir garbinga pilis?
Tu man esi, Tėvyne,
Takas tarp pievų žalių.
Gintaras jūros žydrynėj,
Langas gimtųjų namų.
Daina tu Sausio 13-osios naktį.
Joninių laužas, augantys vaikai.
Kaip būt baisu tavęs netekti.
Kaip skaudžiai degtų atminties laužai.
***
Lyg pro vėjo šniokštimą
Girdžiu tavo balsą.
Nieko tikro jau, rodos, nėra –
O juk buvo…
Buvo tikrai ta šalis, kur vaikyste vadinas.
Buvo meilės kupini vakarai
Ir rytai su gardžiausiom bandelėm.
Buvo Nemunas, Rotuliai, Pašventys.
Buvo žiobriai, šilai…
Ir daina,
Kurią jautriai giminė mūs dainavo.
Buvo rankos – švelnesnių juk nebūna…
Globė jos, šukavo, mylavo
Ir jaunystės keliu palydėjo.
Ir ilgai mojavo…
Aš menu tavo plaukus, akis,
Tavo šypseną ir tavo skausmą.
…
Tiktai balsas paklydo kažkur…
Ir man jo nebeprišaukti…
EGLĖ BARANAUSKAITĖ
iki lietaus
lašeliai krenta
tik sapne
kol prisibeldžia
į žmogaus gelmes
fantazija –
maža nenuorama –
vis ieško to žodyno
kuriam atsiveria
prinokęs žodis
griaustinis žadina
kūryba liejasi liūtim
ant lapų
– – –
saulėgrąža atsisuka į šviesą
geria vilties lašus
kartybė sulaužo tiesą
saulėgrąža atsisuka į šviesą
vaivorykštė apjuosia miestą
lietus nuplauna purvus
saulėgrąža atsisuka į šviesą
geria vilties lašus
– – –
ruduo prie jūros
vėjas pusto smėlį –
tiesą į akis
– – –
ruduo
vėjo žirklės
karpo mintis
– – –
rudens balose
Lietus pučia burbulus
Tušti plepalai